Praeities dalelė

Yra pasaulyje valstybių, kur niekada nebuvo kaimo. Koks aiškus tų šalių gyventojų kelias: tiktai pirmyn, sugrįžti jiems nėra kur. Mes dar turime kur sugrįžti. Bet sugrįžti sunkiau negu išeiti. Todėl didžiausios pagarbos nusipelno tie, kurie laukia, dar neskuba išeiti. Laukiantis žmogus darosi išmintingas. Išeinantį dažniausiai šaukia laikini malonumai, o pasiliekantį guodžia harmonija su savąja Gamta ir pavasario laukimu. Tiktai tos žiemos mūsų senoliams darosi kaskart vis ilgesnės. O gal taip ir turi būti? Tamsiausios ir ilgiausios naktys būna laukiant Saulės sugrįžimo... Ir vis dėlto patyrę keliautojai sako, kad absoliučiai tamsių naktų nebūna. Todėl ir mes tikime: nepradingsta senasis kaimas, neprapuola senoji Lietuva. Išlieka patys svarbiausi orientyrai.

Mums atrodo, kad šiandien ypač svarbus yra grįžimas į praeitį. Tik šitaip galima įvertinti ir savo veiklą, ir tą beatodairišką žmonijos veržimąsi į nežinią. Skubantis žmogus šiandien pamiršta svarbiausią tiesą: gamta veltui mums duoda pačias brangiausias vertybes. Ir šią paprastą tiesą geriausiai suvoki būdamas kaime.

Sodietis, kiekvieną dieną eidamas savo kiemo, savo laukų ir miškų keliukais, vis priešinosi ir priešinosi pražūčiai, užmiršimui, išnykimui, vis nejučia tobulino šį paprastą ir aiškų pasaulį. Levas Tolstojus rašė: gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas.... Tai ypač giliai gali pajausti tiktai kaime. Ir teisūs buvo Šiaurės Amerikos indėnai, sakydami, kad negalima niekam parduoti savo žemių, savo upelių, nes „upelių čiurlenimas yra mūsų tėvų ir protėvių balsas". Aiškiausiai ir geriausiai lietuvių protevių balsą galima išgirsti prie Skroblaus upelio, Margionių kaime.

Romantikai sako, kad yra mūsų Žemėje ypatingos vietos, kuriose labai gera galvoti apie savo gyvenimą. Ir viena tokių vietų yra Skroblaus aukštupyje, kur plyti dirbami laukai ir pievos, sausos laukymės ir aikštelės ir kur driekiasi Margionių kaimas.