Gyvos tradicijos

Didelis laužas kapinėse. Ugnis apšviečia sausą drevėtą pušį. Akmeniniai antkapiai atspindi ramią liepsną. Vyrai, sutūpę aplink laužą, žiūri į ugnį, rūko ir kalbasi. Moterys pagiedojo, pasimeldė ir nuėjo, o jie liko. Ir jei kas nors dabar paklaustų, kodėl jie čia sėdi, gal šitaip atsakytų: reikia pratintis, juk greitai ateisim čia visam laikui... Dešimt vakarų - nuo lapkričio pirmosios iki dešimtosios - dega laužas kapinių vidury, dešimt vakarų renkasi žmonės ir vakaroja. Kartais valandą, kartais pusantros. Laužo šviesa suburia visus į ratą. Ir šildo.

Kokiame amžiuje šitaip buvo? Kokioje šalyje? Dabar. Lietuvoje. Kasmet šitaip vakaroja kapinėse prie laužo Margionių kaimo žmonės. O gal tai - kaimo paslaptis? Gal nereikia apie tai nei kalbėti, nei rašyti? O gal tegu sužino žmonės apie šitokį Margionių kaimo gyvūjų ir mirusiūjų pasikalbėjimą. Tik tegu būna kantrūs, tegu neskuba šio ritualo užrašyti į tikslias etnografinių klausimynų grafas. Tegu bus čia dar vienas draustinis, niekur kol kas dar nepaskelbtas, niekieno neišmatuotas.

Margionių kapinėse palaidoti du šio kaimo šviesuoliai - metraštininkas Vaclovas Balevicius ir poetas, Klojimo teatro režisierius Juozas Gaidys. Klojimo teatre dar ir dabar vaidinami spektakliai, vyksta etnografinio ansamblio koncertai, vakaronės.